Kodėl taip svarbu žaisti

Komentavo 0 Narys   Žiūrėti komentarus

: Annette Karmiloff-Smith

Skaityti biografiją
Apie „Pampers“ institutą

Straipsnio santrauka

Daugeliui tėvų žaidimas tėra tik linksmas vaikų laiko praleidimas. Kaip dažnai mes sakome: „Nagi, jis tik žaidžia, daugiau nieko“. Tačiau čia nėra jokio „tik“. Aš netgi pasakyčiau daugiau – žaidimas yra tiesiog būtinas tavo vaiko vystymuisi, jis svarbesnis nei mokymasis skaityti, rašyti ar skaičiuoti!

Žaidimo reikšmė

Kada vaikas pradeda žaisti?

Įsivaizduojamas žaidimas

 Žaidimo įtaka emociniam vystymuisi
 

Žaidimo reikšmė

Žaidimo vaidmuo vaiko socialinėje, emocinėje, kalbėsenos ir intelektualumo raidoje yra pagrindinis, nes žaisdamas vaikas praplečia savo pažinimo galimybes ir sugebėjimą suprasti tokius sudėtingus dalykus kaip dydis, forma, žemės trauka, svoris, tvirtumas ir lankstumas. Mes matome, kad tokie dalykai pradedami suprasti ankstyvoje vaikystėje. Žaidimas taip pat padeda vystyti smulkiosios ir stambiosios motorikos sugebėjimus, sutvirtina vaiko raumenis, kai jis laipioja, bėgioja ar tampo sunkius daiktus. Žaidžiant ne tik tyrinėjamos daikto savybės, bet ir skatinamas išradingumas, plečiama vaizduotė, kūrybingumas ir mokomasi spręsti įvairias problemas. Kartais suaugusieji, stebėdami žaidžiantį mažą vaiką, nustemba, kaip jis sudėtingai žaidžia. Taigi žaidimas turi didelę įtaką protinei ir fizinei mažo vaiko raidai ir padeda jam pamažu susipažinti su jį supančiu pasauliu. Tačiau tu gali paklausti: Kaip paprasčiausias kubelių stumdymas, įsivaizduojant, kad tai mašinytės ir sakant „vrum, vrum, vrum“, gali veikti vaiko smegenis? Tu turbūt niekada ir nemanei, kad žaidimas yra svarbus. Taigi, pamėginkime išnarplioti, kaip, regis, pats paprasčiausias vaikų žaidimas daro įtaką vaiko vystymuisi pirmaisiais jo gyvenimo metais.

Kada vaikas pradeda žaisti?

Kartais sunku aiškiai atskirti žaidimą nuo tyrinėjimo, kai, pavyzdžiui, kūdikis, sėdėdamas savo kėdėje, nepaliaujamai mėto žaislus ant žemės! Ar tai žaidimas, bandymas paerzinti mamą ar stengimasis suvokti žemės trauką? Greičiausiai, tai visi trys užsiėmimai vienu metu, tačiau žaidimas yra toks svarbus vystymuisi, kad bet kokios veiklos žaismingi aspektai neturėtų būti nuvertinami. Tai labai priklauso nuo to, ką vadinsime žaidimu, tačiau aš manau, kad jis prasideda tuomet, kai maždaug trijų mėnesių kūdikis praleidžia valandų valandas bandydamas paliesti žaisliukus, pakabintus virš jo lovytės, ar stengdamasis sugriebti savo kojų pirštus. Ši lyg ir gana paprasta veikla pamažu padeda vystyti akių ir rankų koordinaciją ir sudaro naujus ryšius kūdikio smegenyse, tarp vadinamųjų vaizdinės ir motorinės smegenų žievių. Ryšiai smegenų dalių viduje ir tarp jų yra ypač svarbūs vaiko vystymuisi. Žaisdami kūdikiai tampa mažais fizikais – atranda, kad daiktai yra skirtingo svorio, dydžio ir formos, o garsas, trenkus tuo daiktu į akmenį, irgi yra skirtingas. Stebėk, kaip tavo kūdikis sutelkia dėmesį ir nepaliaujamai stengiasi sugriebti kiekvieną naują daiktą, atkreipk dėmesį į vaiko veidą, kai jis pagaliau ką nors sugriebia, nors ir trumpam. Kai jam pasiseka, jo pasitenkinimas skatina cheminės medžiagos, vadinamos endorfinais, išsiskyrimą į smegenis, todėl jis jaučiasi ramus ir patiria pergalės jausmą.

Įsivaizduojamas žaidimas

Psichologai dažnai skiria du žaidimų būdus: funkcinis ir įsivaizduojamas žaidimas. Žaidžiant funkcinį žaidimą, daiktai naudojami pagal paskirtį, pavyzdžiui, žaisliukų, pakabintų virš lovelės, pagriebimas, kamuoliukų ridenimas, bokštų ir tiltų statymas. Įsivaizduojamas žaidimas kur kas įdomesnis. Čia tavo vaikas ne tik sukuria istoriją aplink pastatytą tiltą ar pilį, tačiau maždaug nuo 18 mėnesių vaikas pradeda daiktus naudoti tikslui, kuriam iš tiesų tas daiktas nėra skirtas. Pavyzdžiui, vaikas, paėmęs bananą, gali įsivaizduoti, kad bananas yra telefonas ir kad jis juo kalbasi! Taip jis gali įsivaizduoti, kad vienas jos pirštas yra šuo, kuris kalbasi su kitu pirštu – kate. Kas gi leidžia vaikui vieną daiktą pakeisti kitu ar netgi imituoti pokalbį tarp dviejų subjektų visiškai tuščiomis rankomis? Psichologai teigia, kad tai rodo didelę vaiko pažinimo pažangą ir suteikia jam galimybę mąstyti simboliais. Paimkime banano ir telefono pavyzdį. Pirmiausia, kadangi bananas į telefoną beveik nepanašus, vaikas turi atmesti arba sulaikyti visą jo smegenyse esančią informaciją apie bananą (bananai auga kekėmis, juos galima valgyti, jie neskleidžia jokio garso) ir laikinai priskirti jo rankoje esančiam bananui tai, ką jis žino apie telefoną (jis skamba, juo gali kalbėtis su kitais, kurių čia nėra), kad galima būtų tęsti įsivaizduojamą žaidimą. Ypač svarbu vaikui sugebėti sukurti naują, tačiau laikiną daikto įsivaizdavimą, kurį vėliau jis turi pašalinti ir nepainioti tikrajame gyvenime. Nuo to momento vaikas gali gyventi savo vidiniame, susikurtame pasaulyje: bananas yra telefonas. Žaisdamas vaikas nevalgys banano tada, kai jis yra įsivaizduojamas kaip telefonas! Žaidžiantis vaikas nepamiršta tikrųjų daikto savybių (tai, ką jis iš tiesų žino apie bananą) ir, baigęs žaisti, jis nusilups ir suvalgys tą bananą! Kai kurie psichologai teigia, kad įsivaizduojamas žaidimas bus labai svarbus vaikams ateityje, nes padės suprasti hipotetinių teiginių reikšmę, pavyzdžiui: „Jei šuo turėtų sparnus, galėtų skraidyti“. Vaiko, žaidžiančio, atrodo, paprastą įsivaizduojamą žaidimą, smegenyse vyksta sudėtingi ir dinamiški procesai.

Įsivaizduojamus žaidimus vaikai žaidžia nuo antrųjų savo gyvenimo metų iki tol, kol jiems sukanka 5 metai ar dar ilgiau. Tokių žaidimų svarba slypi smegenų sugebėjime pasiruošti žaidimui ir jį žaisti: vaikas mintyse turi paskirti skirtingus pagrindinius vaidmenis daiktams ir žaisdamas prisiminti, koks vaidmuo kokiam daiktui yra priskirtas. Ši svarbi užduotis lavina atmintį. Pavyzdžiui, mergaitė gali paimti dvi vienodas lėles ir nuspręsti, kad viena jų bus mama, o kita naujagimis, arba kad šokolado gabaliukas yra lova, o medinis kubelis – autobusas. Žaisdamas vaikas turi prisiminti priskirtus vaidmenis. Pradedančiam vaikščioti kūdikiui ši užduotis nėra tokia jau paprasta, nes sukurti vaidmenys dažnai yra visiškai nepanašūs į juos simbolizuojančius daiktus.

Maždaug 2–2,5 metų vaikai žaisdami dažnai komentuoja veiksmą, kurį jie sugalvoja vaizduotėje, arba atkuria jau matytą, sunkiai suprantamą arba emociškai paveikusį įvykį. Vaikai, norėdami tai padaryti, žaisdami ir komentuodami turi išlaikyti įvykių seką. Todėl, stebėdami žaidžiančius vaikus, įdėmiai klausykitės, ką jie kalba. Žinokite, kad tai labai padeda stiprinti atmintį, plečia vaizduotės ribas ir tobulina kalbą.

Ar žinai, kad žaisdami vaikai dažnai kalba dviem skirtingomis kalbos formomis? JAV atliekant vieną įdomų tyrimą, slapta buvo stebima vaikų, žaidžiančių įsivaizduojamus žaidimus, grupė, o jų kalba buvo įrašyta. Tyrimas parodė, kad vaikai dviem skirtingais būdais siekia perduoti lygiai tą pačią reikšmę, atsižvelgdami į tai, ar jie patys įgarsindavo vaidmenį, ar komentuodavo žaidybinę situaciją. Pavyzdžiui, viena frazė, pasakyta būsimojo laiko forma, buvo naudojama pakeičiant savo balsą į įsivaizduojamą tam tikro subjekto balsą: „Dabar aš eisiu į parką“, tačiau laikinai ištrūkus iš esamo vaidmens, komentaras apie tą pačią situaciją buvo pasakytas jau kitokia būsimojo laiko forma (vertėjo pastaba: anglų kalbos būsimojo laiko formos): „Dabar aš paimsiu kitą lėlę, kad galėčiau suvaidinti tėtį, išeinantį iš namų“). Atkreipdami dėmesį į tai, kaip dažnai tai pasikartodavo, tyrėjai padarė išvadą, kad vaikai, norėdami išskirti priskirto vaidmens kalbą, nuo žaidimo komentarų ir taisyklių paskelbimo vartoja skirtingas kalbos formas, nors sakinys reiškia tą patį. Taip vaikai savo kalbėjimo forma pažymi, kad tuo metu aktyvus priskirtas vaidmuo ir patekus į šį vidinį žaidimo pasaulį, realiame gyvenime galiojančių apribojimų gali būti nepaisoma. Kai vaikai žaidžia, žmonės gali skraidyti, paukščiai kalbėti, pieštuką galima išvirti ir suvalgyti, o nesamas vanduo gali būti išpiltas iš ąsotėlio ir lėtai išgertas per liniuotę, kuri laikinai atstoja šiaudelį. Įsivaizduok, kaip tavo vaiko smegenys turi žongliruoti tarp visų šių naujų, laikinai sukurtų vaidmenų, nesugriaudamos tikrųjų, kurie susiję su realiu pasauliu.

Įsivaizduojamo žaidimo galimybės yra beribės. Niekada nesakykite savo vaikui, kad jis kvailai žaidžia. Vaikas elgiasi lyg kūrybingas dramaturgas, sukurdamas ir sudėliodamas istorijos eigą, priskirdamas skirtingus vaidmenis ir taip skirtingomis kryptimis išplėsdamas savo vaizduotės ir intelekto ribas.

Žaidimo įtaka emociniam vaiko vystymuisi

Nereikėtų nuvertinti žaidimo vaidmens emociniam vaiko vystymuisi. Vaikai, susidūrę su sudėtinga problema, pvz., brolio ar sesės gimimu, žaisdami dažnai išsprendžia šią problemą. Vaikų terapeutai dažnai pasinaudoja vaikų žaidimais, padėdami jiems išgyventi patirtą emocinę traumą. Tėvai dažnai gali išsiaiškinti vaikų baimes ir pykčius – tereikia tyliai juos žaidžiančius stebėti, o vėliau užduoti tiesioginių klausimų. Vietoj klausimo: „Ar tu nuliūdęs?“, į kurį norint atsakyti vaikui reikės žodžiais išreikšti tai, ką jis jaučia, o tai gali būti nelengva jo amžiuje ir raidos etape, gali suprasti jo jausmus tiesiog įdėmiai stebėdama jį žaidžiantį. Kai mergaitė žaidžia su lėlėmis, pyktis ir pavydas paprastai nuslūgsta. Todėl, laukdamasi kito vaiko, nupirk savo pradedančiai vaikščioti dukrytei lėlytę-kūdikį. Nebark savo pradedančios vaikščioti dukrytės pamačiusi, kaip ji šaukia ant savo lėlės ar ją tranko. Tai paprastai reiškia, kad ji stengiasi suprasti savo naujus jausmus ir nori juos kontroliuoti, nukreipdama savo pyktį į įsivaizduojamą pasaulį, toliau nuo realaus kūdikio realiame pasaulyje. Vaikai žaisdami stengiasi suprasti įsigalėjusią tvarką. Žaisdami su lėlėmis ar žaislais jie sudėtingiausiais būdais atkuria kasdienes situacijas su mokytoju, troleibuso vairuotoju, mama, tėčiu, kūdikiu ir policininku, tirdami, kuo tokie vaidmenys skiriasi, ir pamažu suprasdami savo vietą šiame visą laiką platėjančiame pasaulyje.

Taigi, kitą kartą pamačiusi savo vaiką žaidžiantį, tavo manymu, nuobodų žaidimą, pamėgink į tai pažvelgti kitaip ir pamąstyk, kokie sudėtingi procesai vyksta tavo vaiko greitai besivystančiose smegenyse!

Į viršų