Tėčio ir kūdikio ryšis

Komentavo 0 Narys   Žiūrėti komentarus

Straipsnio santrauka

Pirmomis dienomis po gimdymo vis pagaunu save stebintį ją, besidžiaugiantį kiekvienu jos mažyčiu žygdarbiu. Žinoma, praeis nemažai laiko, kol ji padarys kažką išties nuostabaus, tačiau man viskas nuostabu – nuo jos plaukų kvapo, švelnių rankų (o nagai kokie aštrūs) iki puškavimo ir ramaus kvėpavimo, kai atsibunda, ir tyros ramybės vaizdo, kai miega.

Po kelių tokių dienų iš savo svajonių vėl grįžau į realybę: būti tėčiu – tai ne tik valandų valandas žiūrėti į savo kūdikį. Jei tikrai noriu su ja užmegzti tokius santykius, apie kokius svajojau, reikės susipurvinti rankas (perkeltine prasme, žinoma, jau pakeičiau kalną sauskelnių...). Problema buvo ta, jog iki šiol neteko praleisti daug laiko su kūdikiais, todėl tiesiog nežinojau, ką daryti. Kadangi neketinau prašyti pagalbos (juk nevyriška), teko viską išmokti. Taigi užsimerkiau, giliai įkvėpiau ir stvėriau jautį už ragų.

Po kelių minučių padariau netikėtą atradimą: kadangi mano dukrelė lygiai taip pat nežinojo, kaip elgtis, per daug nepyko už mano klaidas. O per pirmąsias jos gyvenimo savaites klaidų padariau šimtus (bent tokia paguoda, kad nė viena nekėlė grėsmės kūdikio gyvybei ar sveikatai). Taip pat atradau keletą paprastų jai patinkančių bendravimo būdų.

Pirmiausia supratau, kad jai patinka, kai ją laikau rankose. Tačiau, kai jos nutirpo ir ėmė skaudėti nugarą, dukrelė visai gerai jautėsi ir specialioje kuprinėje kūdikiams nešti, tvirtinamoje priekyje. Jai taip pat patiko, kai su ja kalbėjausi. Iš pradžių jaučiausi kvailai, juk ji nesuprato nė vieno žodžio, tačiau, regis, mano balsas ją ramino. Papasakojau jai apie savo dieną, naujienas, ką matėme eidami pasivaikščioti. Kartais, kai nutildavau ilgiau nei kelioms sekundėms, ji pažvelgdavo į mane savo šviesiomis akytėmis, ir galiu prisiekti, kad ji galvojo: „Aha, o kas buvo po to?“

Svarbus patarimas: Kadangi kūdikių galvytės yra gana didelės (viena ketvirtoji jų kūno dydžio gimus, o suaugusiųjų – viena septintoji),o jų kaklo raumenys dar nėra gerai išsivystę, pirmuosius du mėnesius kūdikiams labai sunku nulaikyti galvytę. Taigi labai svarbuvisada prilaikyti kūdikio galvytę iš nugaros ir vengti staigių ar trūkčiojančių judesių.

Keisdamas sauskelnes padariau dar vieną svarbų atradimą – tai puikus būdas tarpusavio ryšiui užmegzti. Taip pat galiu paglostyti jos švelnų pilvuką, pakutenti kelį ir pabučiuoti pirštukus. Jai tik gimus, sauskelnes keičiau kas dvi tris valandas. Maniau esąs tikras profesionalas ir vieną kartą pabandžiau pakeisti sauskelnes užmerktomis akimis. Tikrai ne pati geriausia mintis. Na, pradėsiu nuo to, jog nuo staigaus gaivaus oro gūsio ji mane apšlapino. Taip pat galėjau paimti mažiau pavojingas sauskelnes (t. y. tik šlapias, o ne su išmatomis). Laimei, visas mano klaidas sėkmingai ištaisė dušas ir gausybė skalbimo miltelių.

Kaip ir daugelis žalių tėčių, nedaug težinojau apie vaikų vystymąsi. Todėl buvau truputį nusivylęs, kai sužinojau, kad praeis nemažai laiko, kol mano mergaitė galės žaisti su manimi gaudynių, tačiau gana greitai supratau, kad ir kitaip su ja galima žaisti. Skaičiau pasakas, žaidžiau „kukū“, dariau grimasas ir net kartu su jo voliojausi ant grindų.Kuo labiau ją drąsinau, pavyzdžiui, žodžiais ar šypsena ir juoku, tuo labiau jai tai patiko. Tačiau jos dėmesio trukmė buvo trumpesnė, nei maniau (ar tikėjausi). Maždaug penkios minutės ir viskas. Po to ji imdavo verkti arba bruzdėti, arba tiesiog žiūrėdavo žvilgsniu, sakančiu „man be galo nuobodu“.

Prisiminęs po poros metų, turiu pripažinti, kad išties buvo šiek tiek baisoka, o juk galėjau, turėjau, būčiau pasielgęs kitaip. Tačiau aš žinau, kad tai, ką mes kartu su dukra išgyvenome, kai ji buvo kūdikis, padarė didelę įtaką mūsų santykiams.

Į viršų